Kitokia statyba

Ilgą laiką čiužiniai buvo pakloti tiesiai ant grindų ir buvo gerai, bet žiema yra pats tinkamiausias metas lovos darymui, todėl vieną dieną vis tik ėmiausi šito darbo. Galvūgaliui panaudotos dar vienos senos durys. Pirmas varijantas atrodė gal ir neblogai, bet tie bumbulai šonuose netrukus pasidarė beprasmiški, nes visas viršus mikliai buvo apkrautas visokiais daiktais ir tie bumbulai nebepuošė, o tik trukdė:

Po nedidelių svarstymų jų buvo atsisakyta, o vidury lentynos įtaisyta linksmu tumbleriu įjungiama lempa, kuri buvo likusi nuo iš mano dirbtuvės pavogtų gręžimo staklių. Lempos gaubtas ir pati lovos konstrukcija dar bus dažomi kada nors. Kol kas vyksta diskusijos dėl spalvos.

Ant lentynos dar matyti mano daryta labai abejotinos vertės skulptūra “Dvigubas mėnulis”, o tas fantastiškas skiautinys yra RŠ rankų darbas. Radijukas groja Opus 3.

Rudenį mano daryta paukščių tupykla pritraukdavo vis mažiau paukščių, todėl žiemą ėmiausi gudrybių- pagaminau ir tupyklos viduje pakabinau lesyklėlę, o apačioje pririšau kelis nesūdytų lašinių gabaliukus. Vertėjo! Kol kas rekordas yra 10 užkandžiaujančių zylių vienu metu. Šitoje nuotraukoje, darytoje pro virtuvės langą, matyti trys zylės (viena- lesykloje):

Aplinkiniuose medžiuose jau tupinėja kėkštai ir, sunkėjant išgyvenimo sąlygoms, tikuosi pamatyti dar daugiau ir įvairesnių paukščių.

Ir pabaigai, nedidelė Naujametinė dovanėlė norintiems statytis kitaip- visa reikalinga informacija statybai panaudojant senas padangas (beveik 5Gb knygų ir video). Būstas iš padangų buvo mano pirminė idėja, kurios teko atsisakyti dėl sklypo topografijos ir jau sumontuotų pamatų, bet šis varijantas man vis dar atrodo puikiai. Net jei ir nesiruošiate naudoti tokių technologijų, verta bent jau peržvelgti kas ten rodoma ir rašoma. Tikrai rasite vertingų detalių ir idėjų.

Svečių atsivežto vokiečių aviganio vardas- Mimė. Kiek pasisukiojo ir griuvo miegot vos ne vidury kambario.

Pradėjus kūrenimo sezoną buvo įdomu pažiūrėt ar tikrai molinės sienos palaiko, kaip buvo sakoma, tinkamiausią žmogui oro drėgnumą patalpose. Vidury kambario, ant stalo padėtas prietaisiukas beveik visą laiką rodo apytiksliai 50% oro drėgnumą, o mano aptikti šaltiniai teigia, kad kai oro drėgnumas krenta žemiau 40%, žmogus jaučiasi blogai, didėja susirgimų tikimybė, tagi, su tuo atrodo viskas tvarkoj.

Buvo likę kelios nebaigtos tvarkyti nišos sienose, tai sutvarkiau (nutinkavau ir nudažiau).

Na ir dabar apie žadėtus šviestuvus. Šviestuvų aš, žinoma, nepirkau. Nušvilpiau juos iš KAM kiaušingalviams priklausančio objekto, kuris dar anksčiau priklausė sovietų kiaušingalviams. Ir tie ir anie žarstė ir žarsto iš žmonių jėga atimtus pinigus, todėl nemato reikalo jų skaičiuoti ar tinkamai prižiūrėti už tuos pinigus įsigytą turtą. Šitaip atrodo originalus šviestuvas:

Šitie šviestuvai yra žiauriai galingi nes naudoja 400w lempas, todėl turi specialius paleidėjus (palubėj pritvirtinta juoda dėžutė) ir didelius patronus. Nesiruošiau aš taip brangiai apsišviest, bet vieną norėjau pabandyt, tai nupirkau gyvsidabrio lempą už 20Lt (galima ir natrio dėt, būtų geltonesnė šviesa, bet ta gerokai brangesnė) ir pakabinau terasoje po stogu. Plieskia nežmoniškai, tai nežinau ar laikysiu. Kitus tris šviestuvus išardžiau, nes man reikėjo tik gaubtų. Gaubtus išdažiau keliais sluoksniais baltų dažų  skirtų radijatoriams (8Lt už puslitrį), iš vidaus prisukau skardos blynus, prie jų- normalius patronus ir tada viską tiesiai prie lubų.

Virtuvės dalies šviestuvas turi atskirą jungiklį. Vaizdas iškart pagerėjo, nes tos ant laidų kybančios lemputės labai jau ūkiškai atrodė.

Mažas ir jaukus staliukas. Kiek aplūžusi, bet vis dar elegantiška apatinė dalis gauta iš RŠ. Viršų išpjoviau iš klijuoto medžio masyvo.

Plastikinis stalviršis turėjo būti naudojamas lauko kavinėje, bet pasikeitus aplinkybėms atkeliavo į LJ namus, o iš ten, net su nenuplėštais lipdukais atiteko man. Kojos, kaip gamybos brokas, gautos iš medienos fabrikanto VM. Tvirtas ir laaabai slidus stalas.

Prie šito teko gerokai paplušėti, nes dvi kojos buvo sulaužytos ir bandytos remontuot perkalant sprindiniais vinimis, o nuo apvalaus karkaso (užstoja stalviršis) atšokusi, o vietom ir visai nukritusi faneruotė. Stalviršis iš kiek apšlifuotos kabelio ritės. Pradžioje galvojau, kad laikinai, bet dabar žiūriu, kad visai normaliai atrodo, be to tokio stalviršio negaila sutept dažais ar įpjaut, o uždengus staltiese vaizdas dar pagerėja. Kėdė paimta iš šiukšlių konteinerio senamiestyje. Fotelis antrame plane gautas iš NK.

Pradėjau konstruot virtuvės kampą. Uf, gan sudėtingas reikalas tokiam mėgėjui kaip aš. Dar kreiva ten viskas, nu, bet po truputį judu į priekį:

Pačioje pradžioje palei sieną sustatyti pritvirtinti prie lubų ir grindų vertikalūs statramsčiai, priderinant juos prie sienų kreivumo ir galvojant kur ir kas suksis vėliau. Paskui stalviršis ir toliau jau spintelės, lentynos, durelės stalčiai- viską matuojant ir derinant ne po vieną kartą. Kriauklė ir indukcinė plytelė pajungtos ir jau pilnai naudojamos. Durelės kairėje padarytos iš senų durų. Siena su langu yra vienintelė pagrindinio kambario siena tiesiogiai išeinanti į išorę, todėl tarpą tarp apdailos skydų ir sienos dar užpildau stiklo vata, bus šilčiau. Su ta virtuve matyt ilgai žaisiu, tai finalinio vaizdelio dar teks palaukti.

Į rūsį nukeliavo dar dvi gautos metalinės įrangos montavimo spintos. Iš vienos pusės aš dėkingas žmonėms, kurių pagalba šitie nurašyti daiktai nukeliavo ne į metalo laužą, o į molinę trobelę, iš kitos pusės esu pasibaisėjęs, kad tokie dalykai apskritai nurašomi ir utilizuojami, nes tos spintos garantuotai yra brangios, o svarbiausia, jų būklė yra absoliučiai ideali, manau, kad jos lygiai taip pat atrodė ir ką tik nupirktos:

Šitas varijantas man labai tiko, nes kaimynas atidavė apskaldytas šaligatvio plyteles. Palyginau gruntą ir šiek tiek pamindžiojau, kad susispaustų. Jei lyginimui naudojamas žvyras, prieš tai reikėtų palaistyti. Tada klojau plyteles, palikdamas tarp jų nedidelius tarpus, bet naudodamas gulsčiuką. Lygumo reikia todėl, kad šitaip klojant reikės išlyginamojo sluoksnio:

Dabar susimaišiau kelis kibirus betono ir užpildžiau visus tarpus. Gavosi taip gerai, kad išlyginamojo sluoksnio beveik ir nereikia.

Pakabinau senovinio stiliaus veidrodį. Jį, su sulaužytu rėmu ir vietomis apgadintu veidrodiniu paviršiumi, buvau gavęs iš bičiulio:

Išorinių durų vidinės pusės rankena anksčiau buvo naudojama keleivinio traukinio vagone: